93 %
Paradoksalu - saraše buvau 13-ta, taip pat pasodino prie kompo nr. 13. Na, ir ką… TEORIJOS EGZAS REGITROJE - IšLAIKYTAS :)
Tau
Norėjau parašyti apie tai, kaip laikiau Tave už rankos, kai Tu net drebėjai iš skausmo… Iš beprotiško, artimo žmogaus praradimo, skausmo… Bet nerašysiu. Pasiliksiu tai sau. Pasiliksiu kaip dar vieną supratimą, kokia esu Tau brangi ir artima. Pasiliksiu Tavo ašaras savo širdyje. Tavo palūžimą, Tavo tvardymąsi… Tavo tuščią žvilgsnį, Tavo mintis už tūkstančio kilometrų… Tiksliau už daugelio metų atgal… Tavo skausmą, kurį aš jaučiu kaip savąjį. Aš su Tavim, aš niekur nedingsiu. Nors niekada nežadu, bet Tau… Pažadu.
/
Ir vėl mirtis… Šalta, žinota, bet nelaukta… Dar ne laiku…
Du angelai
Du keliaujantys angelai sustojo pernakvoti turtingos seimos namuose.
Seima buvo gana siurksti ir atsisake juos priimti nakvoti sveciu kambaryje.
Vietoj to angelams buvo duotas plotelis saltame rusyje.
Kai ant kietu grindu jie pasiklojo gultus, vyresnis angelas pamate
sienoje skyle ir ja uztaise.
Kai jaunesnysis paklause, kodel, vyresnis atsake:
”Ne visada yra taip, kaip atrodo”.
Kita nakti pora apsilanke labai neturtingo, bet paslaugaus ukininko
ir jo zmonos namuose. Malonus zmones pasidalino trupuciu tureto maisto
ir leido angelams miegoti ju lovoje, kad galetu tinkamai pailseti.
Kita ryta, tik pakilus saulei, angelai rado ukininka ir jo zmona
skaudziai verkiancius. Vienintele karve, kurios pienas buvo vienintelis
ju pragyvenimo saltinis, gulejo lauke negyva.
Jaunesnysis angelas susinervino ir paklause vyresniojo, kodel jis
leido, kad taip atsitiktu:
- Juk pirmasis zmogus turejo viska, o tu jam dar padejai. Antroji
seima turejo labai mazai, bet noriai su mumis pasidalino, o tu leidai ju
karvei numirti.
- “Ne visada yra kaip atrodo”, - vyresnelis atsake.
- Kai mes nakvojome rusyje, as pastebejau, kad toje sienoje buvo
pasleptas lobis. Kadangi seimininkas buvo didelis gobsuolis ir nenorejo
su mumis dalintis savo sekme, as uztaisiau skyle tam, kad jis nieko
nerastu.
Kuomet mes miegojome ukininko lovoje, mirties angelas atejo jo
zmonos. As vietoj jos jam pasiuliau karve. Ne visada yra taip,kaip
atrodo”.
Kartais butent buna, kuomet kai kurie dalykai neissisprendzia, kaip
turetu. Jei turi tikejima, tau tiesiog reikia tiketi, kad kiekvienas
rezultatas yra tavo naudai. To gali kai kuri laika nezinoti…..
Kai kurie zmones ateina i musu gyvenimus ir greitai iseina. O kai
kurie zmones tampa draugais ir pasilieka truputi…
palikdami nuostabius pedsakus musu sirdyse…
Ir po to mes niekada nebuname tokie patys, nes esame rade
gera drauga!!!
Vakar diena yra istorija. Rytojus - paslaptis.
Siandiena yra dovana.
Stai kodel tai vadinama dabartim! ( angl.k. dabartis ir dovana yra “a
present”).
As manau, kad tai nepaprasta….gyventi ir branginti kieviena
momenta. Tai nera generaline repeticija!
Kaip tik dabar
- kazkas tavimi labai didziuojasi
- kazkas apie tave galvoja
- kazkas tavimi labai rupinasi
- kazkas taves ilgisi
- kazkas nori su tavim pasikalbeti
- kazkas nori buti su tavimi
- kazkas tikisi, kad tave aplenkia bedos
- kazkas yra dekingas uz tavo parama
- kazkas nori laikyti tavo ranka
- kazkas tikisi, kad viskas issispres laimingai
- kazkas nori, kad tu butum laiminga(s)
- kazkas nori, kad ja/ji surastum
- kazkas svencia tavo sekme
- kazkas nori tau padovanoti dovana(!)
- kazkas galvoja, kad TU ESI dovana
- kazkas myli tave
- kazkas zavisi tavo stiprybe
- kazkas galvoja apie tave ir sypsosi
- kazkas nori buti peciu, ant kurio issiverktum
KAZKAM REIKIA, KAD TU JAI/JAM TAI PASAKYTUM.
Ketvirtadienis - penktadienis
Niu šiandien ryte lengvą šoką gavau. Buvau tvirtai įsitikinusi, kad šiandien ketvirtadienis ir, kad liko dar viena darbo diena iki savaitgalio. Dar nebuvau pilnai nubudusi, kai įsijungė mūsų TV su LTV ir Ryto ratu (ar kuo ten) ir vis minėjo penktadienis spalio 13d, penktadienis spalio 13… Kai šokau iš lovos, net maniškis krūptelėjo. Sako, tau čia kas, niekada nelipi iš lovos su tokiu užsidegimu. O aš blaškausi po kambarį, žiūriu į telefoną - penktadienis, į kalendorių - penktadienis… Pasirodo abu su maniškiu draugiškai buvom užsiciklinę, jog šiandien visgi ketvirtadienis. :) Maloni dienos pradžia, sakyčiau!
Baigiasi mano 'atostogos”
Stebiuosi savimi - jau tečia savaitė lekia, kaip aš nedirbu, o taip nieko doro ir nenuveikiau… Nors gal ir klystu. Juk pirmąją dieną, kai pradėjau 'atostogaut' kūriau planus, kad aplankysiu pora seniai matytų draugių, kad labiau kalsiu automobilio teisių teoriją, kad gaminsiu vakarienę, būsiu rūpestinga ir atlaidi savąjam (dėl jo taip mėgstamų rytais paliekamų indų kambaryje), būsiu griežta dulkėms ir šiaip namų ruošos darbams, kad nors kiek daugiau nei iki šiol “pasikultūrinsiu” (apie kultūrinius reikalus aš čia). Na, ir dar - bent tris dienas apturėti nieko neveikimo. Kaip sergančiam (visgi!) žmogui, tai sakyčiau ne tiek jau ir mažai. Na ir ką, atrodo ką planavau - įgyvendinau. Tik su savo tobulėjimu sustojau. Bijau, kad netgi atgal nebūčiau pradėjusi judėt….
Kava su pienu. Be cukraus. Mėgdavau ją taip gerti senąjam darbe. Keista, kad namie taip retai kada geriu… Na, taip. Aš juk kava po trijų savaičiu pertraukos tik ragauju :) Sakau, ko čia man ji šiandien tokia skani. Ak, tas laikas.
Rašė my best friend (pusbroliukas). Vakar su savo panele ir mano kaimynu (buvusiu, buvusiu mano kaimynu!) nusipirko 8 l. alaus. Ir kaip tik tuo metu, kai rašėmės, jie ėjo keliu iki pusbroliuko chatos. Kiek prisiminimų užplūdo, koks begalinis noras būti su jais! Eiti tuo keliu, vakare, vėlai, kai rudeniškas vėjas plaiksto plaukus, ir juoktis, juoktis kartu… Kai būdavom kartu išnykdavo viskas po kojom, visi rūpesčiai, nelaimės, pamiršdavom net sielos skausmą. Vat ką reiškia tikrų draugų kompanija. Kurie apie viską galėdavo kalbėtis, kurie užjausdavo, padėdavo kai to reikdavo, juokėsi kartu. Tada aš buvau savimi. Taip. Pats gal laikas pripažinti, kad visgi dabar nesu savimi. Kur dingo mano visi pasiutėliški poelgiai, mąstymas, savo originalumu siekiantis dangų, dūkimas iki paryčių, lapų spardymas, voliojimasis žolėje, sniege ar dar kur, vaikščiojimas miške, net skausmo išliejimas rėkiant ar kaip kitaip šalinant iš savęs blogą energiją, net rūbų stilius… Vaje, nejau aš tiek daug atsisakiau tapdama pavyzdinga veikėja. Vis atmetinėdama savo blogąsias savybes išmečiau puse savo asmenybės… FUCK!
Šiaip sapalionės
Kam prigėrus vairuoti, jei prirūkius galima ir paskraidyti?!
Che che, vistiek viena blogybė iš dviejų yra geresnė :)
Anyway, pati 'parūkyt' bandžiau tik pora kartų (vienas iš smalsumo, kitas - dėl įsitikinimo). Nepatiko. Geriau jau mokėt paskraidyt neapsinešus. Va čia tai menas!
Jap, net juokas iš savęs ima. Sėdžiu dabar išsišiepus iki ausų dėl tokios banalyyybės… Atvežė užvakar pirktą skalbimo mašiną. O man jausmas, kad gėlių kas būtų padovanojęs :) Ir berniukai tokie mieli pasitaikė, pasisiūlė net pajungt už papildomą mokestį! Tikri caculiai.
Įdomus jausmas mane lanko paskutiniu metu. Labai jau noriu grįžti į gimtinę. Bet taip stipriai, stipriai. Gal todėl, kad ruduo. Dabar ten laaabai gražu. Šunio pasiilgau. Nekalbant apie šeimą… Tokia trauka baisulinga apėmus, kad net drebu. Jau kelinta diena. O atsižvelgiant į mano ir taip kalatuojančias rankas, tai vaizdiaaalis niekoks…
Pirkom subą. Tai kol kaimynai neatėjo, mėgaujuosi drebančiais langais. Ir paskutiniu metu laaabai vežančia Flipsyde - Trumpets. O tas jausmas, kai nuo garso (tiksliau žemų) kūnas dreba… Mmm… Primena laikus ir įsimintiniausius jaunystės baliukus pas pusbrolį, 1km nuo miestelio, jo chatelėj. Vaje, vaje buvo laikai! Išgeri ir palaikai :) Bet nesigilinsiu. Per daug buvo nuostabu, kad nors dalelę galėčiau to nuostabumo palikti čia. Tai neaprašoma. Tai nepakartojama. Tai…
Tai va, kaip sakant - gyvenkit, žiūrėkit.