Geriausi dalykai būna tada, kai jų neplanuoji…
Šiandien dar kartą įsitikinau, kad visgi geriausi dalykai, šventės ar šiaip įvykiai atsitinka tada kai jų visai neplanuoji. Bet gal apie viską nuo pradžių… Praitą sekmadienį taip jau atsitiko, kad visai netikėtai sugalvojom nuvažiuoti į Trakus (taip, taip…Visi ten važiuoja, tik vat mes ten dar nebuvom), tagi sėdom penkiese į traukinį (o tai jau irgi kaip pramoga buvo, visgi aš pati juo buvau važiavusi prieš 10m., o mano puseserytė - niekada), ir smagiai nutuksėjom į miestą, kuriame taip pat ne visi iš mūsų buvome apsilankę, ką jau kalbėti apie pilį. Diena praėjo fantastiškai, nes pramogoms leidome pinigėlius negailėdami, entuziastingai aptarinėjom pilyje esančius eksponatus, valgėm brangiausius (ką jau kalbėti apie skonį… feee….) dešrainius, gurkšnojome alų, plaukiojom dviračiu, šokinėjom nuo tilto į vandenį (na, gerai jau gerai, aš nešokau :D). Galop dar užėjome į biliardinę ir namučio grįžom kojų nebejausdami (gaila puseserytės buvo, juk visgi jau 7 mėnuo). Na, laikas buvo praleistas tikrai unreal, ir nei vienas nesigailėjom, kad dieną prieį darbo savaitę paskyrėm aktyviam sportui. Namučio grįžinėjom su autobusu, todėl visi draugiškai nusprendėm ateinantį savaitgalį (tai yra - rytoj) vėl ten važiuoti. Na,ir kas gi iš mūsų tų planų liko?… Šiandien puse dienos “prasibariau” su dauguma ten vykusių praitą savaitgalį, nes kiekvienam iškilo kokių tai “problemų”. Galų gale, kai jos visos jau buvo kaip ir išspręstos, pajutau, kad nebeliko nei to noro, nei kibirkštėlės…
Visgi esu protinga ( chi, chi, chi) ir nusprendžiau gražią vasaros dieną nieko nekankinti su ta iš kažkur atsiradusia lyg tai “pareiga važiuoti, nes prisižadėjau” ir pasiūliau visiems į tai spjauti, ryt gerai išsimiegoti ir būtens ryt sugalvoti ką veiksim. Ir nesvarbu kartu ar atskirai. Dabar jaučiasi visi kur kas geriau. Aš taip pat. :)
Visgi gyvenime kiek esu planavusiu nuostabiausių, nerealiausių baliukų, iškylų ar dar ko, viskas dar nuostabiau ir nerealiau vykdavo juos sugalvojus paskutinę minutę. Visada. Net praiti nauji metai buvo eksromtu. Ir buvo nuostabiai sutikti. Bent jau originalumo tikrai netrūko.
Kaip aš laikausi? Paklaikus mažumėlę. Darbo krūvio nerealumas baigia prismaugti. Šiandienos darbo valandų pabaigos vos sulaukiau, o dar tiek streso per šią dieną patyriau, kad, rodos, visos savaitės kasdieninis stresas sudėjus, būtų mažesnis. Prieš kelias valanda, rodės, bučiau gyvą ką suvalgius, dabar geriau. Visgi pusvalandis saldaus snaudulio man jėgas ir nuotaiką kaip mat atstato. Kaip ir per miegus grojanti MANO muzika. Tokia, kokia MAN patinka, tokią kokią AŠ klausau. Kada nereikia lygiuostis į stereotipus, ir klausyti (būti priverstai klausyti) tai, ką klauso kiti (apie darbe birbiantį radiją aš čia). Mmmm…. Kaip gera, kad visgi penktadienio vakarą aš rami. Pagaliau. Ir prižadu pati sau - savaitgalį nevarginsiu sau galvos su mintimis apie darbą, jame esančias problemas. Noriu pailsėti.