Norisi staugti
Būtent taip dabar jaučiuosi. Norisi staugti. Nes vakaras praeis ir vėl reikės anksti keltis…
Po savaitgalio…
Blyn, kokį gerą turėjau savaitgalį savo gimtąjame miestelyje! Pabuvau ir su giminėm, ir su draugais, ir net su savo šuniuku! Viskas būtų išties labai šaunu, jei ne viena “smulkmenėlė”, kiek tik kartų aš ten nuvažiuoju, tai grįžti į Vilnių būna tik dar sunkiau. Nejau visiems išvykusiems iš gimtųjų namų taip sunku? Juk jau ne pirmi metai, o visai aš prie to nepriprantu. Nepriprantu prie ilgesio, kuris drąsko… Jaučiuosi kažkaip “durnai”, nes ne tik ilgesys drąsko, bet… iš kitos pusės pamąsčius, tai negalėčiau dabar ten gyvent. Dėl to, kad meilė mano čia, dėl to, kad darbas čia. Siela jaučiu, kad jau niekam nenoriu priklausyti - nei TEN, nei ČIA. Tiksliau tai, noriu priklausyti abiems vienodai, bet juk taip neįmanoma… Nežinau ką vadinti namais. Vadinu abu, bet širdyje nežinau ar taip jaučiu. Kažkokia pasimetus jaučiuosi…
Ir visgi… Gal dėl visų dabartinių mano minčių kaltas tik mano nemėgstamas darbas?…
Pirmadienių griuvėsiai
Kažkas panašaus būna mano viduje pirmadieniais… Nors šiandien ši diena prabėgo stebėtinai greit, tačiau vistiek… niekaip nesurandu kuo galėčiau užsiiminėti, kad galėčiau prasiblaškyti ir “pravalyti” mintis. O nevalomos mintys va iki kokių griūvėsių priveda…
Nekenčiu sekmadienių!!!
Vėl sekmadienio vakaras - nekenčiu jo labiausiai iš visų savaitės vakarų, nes pradedu nervuotis dėl to, kad savaitgalis baigiasi ir ryt - vėl į nekenčiamą darbą. Nėra nieko blogiau, kaip dirbti nemylimą darbą, tačiau dar negaliu išeiti. Ir ne dėl to, kad kas laikytų, tiesiog nenoriu pavesti žmonių, kurie man yra labai geri. Liko visai nedaug. Laukiu kovo. Tada bus ir lengviau, ir jau paskutinis mėnuo tam darbe. Žinau tik vieną, daugiau tikrai nenorėčiau kišti nosies ten, kur ne man. Ten kur ne mano nervams. Niekad negalvojau, kad visa tai gali taip neigiamai veikti. Ir padaryti taip, kaip dabar jaučiuosi. Ir pinigai jau mažai ką bereiškia… jau geriau už 600 dirbti, bet ten, kur norisi sugrįžti.
Eilėraštis,kurtas 2000 09 27
Nes niekad jau nebus taip…
Netiksės laikas atgal…
Nemylės tas, kas nemylėjo…
O kas mylėjo - pamirš…
Ir siela liks tuščia lyg taurė,
Kuri jau nieko nebejaus…
O žodžiai bus tokie lyg sapnas…
Košmaras, piktojo dangaus…
Nebežydės jau rožės…
Ir saulė nebešvies…
Nežybčios tylią mėnesieną…
Žvaigždutės viršum galvos…
Nejaus jau kūnas šalčio,
Bet šilumos taip pat…
Nejaus jis ir skausmo…
Bet ir iš meilės jis neaimanuos…
Vėl užsidegs blyškioji žvakė…
Ne, ne viena, ne dvi, ne trys…
Tik šį kart jos nedegs taip aitriai…
Taip, kaip iki šiol…