 |
 |
|
 |
||
 |
 |
Tai aš, tokia kokia esu, tokia kokia noriu būti…
Negražu gal būtų taip visiškai išeit tylint. Savo gražaus internetinio dienoraščio atžvilgiu. Nemoku sakyt paskutinių žodžių, niekad jie man nenuskamba taip, kaip reikia. Tiesiog, nebesu Mažytė. Tam tikra prasme. Nebenoriu būt Mažyte.
O Tau… Jei reikės manęs tokios, kokią galiu duoti - žinai kaip susisiekti. Tik pašauk. Ir aš atsiliepsiu.
Suradau tą, savąją dainą. Jau suradau. http://www.youtube.com/watch?v=4cesrlcnsmw Dabar jokios kitos nereikia. Sunku. Bet ir aš vadovaujuosi tuo, kad net išsiliūdėjimui reikia laiko. Pas tave viskas sproginėja, o aš - tarp skardžio ir jūros mušamų bangų į jį. Velniškai skauda, bet man ir reikia, kad skaudėtų, kitaip nežinau kaip galėsiu pakelt smakrą. Man reikia begalės minčių, gražių saldžių prisiminimų, visko kas buvo, nuo to, kaip prasidėjo iki dabar, kai baigiasi. Reikia lietaus lašų naktį, reikia tavo dabar taip gerai mintyse matomo veido, tokia ramia, šiek tiek veidą spalvinančia, bet baisulingai liūdna šypsena. Taip gerai ir aiškiai tave matau, lyg kas nuotrauką priešais laikytų. Ne, nuotraukoj nebūtų tų akių, kuriose išnykt norėtūsi…
Tu daugiau nebegali gyventi taip, o kitaip - jau nebemoku aš. Gal visi spontaniški poelgiai, kuriuos ankščiau darydavau buvo tik bręstančios širdies strakaliojimai. Dabar gal reikia ramybės, sklandžiai ir tvirtai dedamų kojų ateities link, be jokios rizikos. Gal taip brėžiu liniją savo besąlygiškos laimės atradimui, bet būtent taip pat brėžiu liniją ir skaudžiausio nusivylimo bedugnei. Ir nesakysiu, kad nuo visko pavargau. Nebėra nuo ko pavargti, gi ant žemės sėdžiu. Net kur krist nebėra.
Ir prieštarausiu dabar pati savo mintyms, bet be visa ko, dar taip beprotiškai noriu tave pamatyti, apsikabinti ir patylėti. Ir, tikriausiai, dar ilgai norėsiu. Bendravimas su tavim buvo toks kupinas didžiuliškai svaiginančiai gilių, gražių, savų, neaptrintų minčių, kad baisu net pagalvoti, jog to nebeturėsim… Taip, pati kalta. Bailė.
Ir ateis pavasaris… Tėtį paguldys į ligoninę, o aš pirksiu dviratį, kad galėčiau kiekvieną savo atostogų dieną praleisti pas jį. Mašina iki santariškių man nebetinka, ten taip pas močiutę važiavau. Viltis miršta paskutinė…
Darbe užrašams visada po ranka yra darbo kalendorius, dažniausiai (!) darbo reikalams :) Visą savaitę praleidus namie pastebėjau, kad nerašyt tiesiog negaliu, o užrašų knygutė iš “Bėk, bėk žirgeli” šventės ne tik, kad graži, bet ir baisulingai patogi. Net arklį nupiešiau! Na, ne esmė. Vienas iš užrašų, jau net neatsimenu iš kur konkrečiai…
Skrido paukščiukas, sušąlo ir nukrito. Ėjo karvė, nepamatė ir apšiko. Sušilo paukščiukas ir atgijo. Bėgo katė, pakapstė ir prarijo. Moralas? Ne kiekvienas, kuris tave apšika - tavo priešas, bet ne visi, kurie tave traukia iš mėšlo - tavo draugai.
Abejonė - pusiaukelė į išmintį.
“I am legend”
Tik ne vienam tokį filmą žiūrėti. Ir ne naktį, kai vienišumas pradeda tiesiog kaukte kaukti. Bet praitą naktį tai buvo pats tinkamiausias mano pasirinkimas. Pakaukiau kartu su naktim ir monotoniškai krentančiais lietaus lašais - ramiau šiandien. Iki kitos nakties…
Dabar taip pasvarščiau, kad ir aš gi grįžau kažkiek kitokia (jo, juk su surakinta nugara :D). Bet jei rimtai. Gal nematau tokių visiškai apčiuopiamų pasikeitimų, tiksliau pasikeitimų suvokimo, kurį galėčiau lengvai įvardint (dar nesigilinau per daug), bet kažkas kitaip. Ir nežinau ar čia dėl to, kad penktadienį buvo lygiai puse metų, kaip mirus močiutė, ar dėl to, kad šeštadienio vakarą visiškai to nenorėdami pravirgdėm mamą, ar dėl to, kad visiškai praradau savo visų laikų geriausią draugą-pusbrolį. Dėl jo ir su mama konfliktas kilo, nes ji gal vienintelė jį užstoja. Bet aš nebesuprantu jo, visiškai. Ne tik, kad nesuprantu, bet dar ir smerkti pradėjau. Negalima taip, bet mamai pažadėjau, kad daugiau nesikišiu. O jei jau pažadėjau mamai - tai šventas dalykas. Viskas. Gramzdint tai reikia, nebent vėl kada su sese susėsim ir tyliai išsikalbėsim.
Supratau dar vieną tokį visai nemalonų dalyką - nebėra draugų gimtinėj. Tų tikrųjų pas kuriuos būdavo taip gera sugrįžti. Tiksliau jie yra, bet visų keliai taip negrįžtamai pasisuko į priešingas puses, kad verkti norisi… Negali galva išnešti, kaip vienas iš jų nesugeba net vakaro blaivas išlaukti… Kiti laukiasi vaikučio, tai jau savos problemos, nauji barniai ir… vėl kitas gyvenimas… Išvažiavę, dingę, mirę… Baisu, kai pagalvoju. Juk visas mano gyvenimas buvo - draugai. Taip, tie į kuriuos dabar per daug skaudu žiūrėti, nes niekaip negaliu padėti. O kiek bandymų buvo… Tik visų tų bandymų pabaigoj, vienintelis supratimas - jie vistiek gyvens taip, kaip nori. Ir negaliu žmonių smerkt, tai pasirinktas toks kelias, kuris gal tik man atrodo nepriimtinas. Bet pusbrolis… pusbrolis užkabino mano mamą, o jei kas užkabina mano mamą, aš - baisiau ir už žvėrį.
Ir vėl tas įdomus jausmas - tarp TEN ir ČIA. Tik kitaip, nei buvo ankščiau. Gal viskas grįžta į savas vėžes, tik jau niekada nebus taip, kaip buvo. Einu pirmyn, tik lėčiau… Išgyvensiu. Visi išgyvena. Ir negalvosiu, kas būtų buvę, jeigu… Ankščiau jau esu sakiusi, kad teku upeliu pasroviui. Ir jei jau jis išmeta mane kartais ant kranto, ar srovė jame sustiprėja, gal įveikiu užtvankas ar krioklius, tai vadinasi taip ir reikia. Gyvenimas man patinka toks, kokį jį gyvenu, ir nežadu drąskytis dėl to, ką galėjau ar ko negalėjau pakeisti. Pernelyg vertinu ramybę, o ramybės nebūna, kai pastoviai plauki prieš srovę. Tuom ir skiriasi žmonės.
Kaip ten Delfinai dainuoja “Išvažiuoju, o tarp pirštų tik byrantis smėlis…” Nuo pat pirmos prabudimo sekundės taip ir skamba ši daina. Būna gi kartais, kai ausyse visą dieną tik viena melodija. Nors ir burbuliuoja radija, karts nuo karto prablaško James Blunt'o dainos, bet vistiek sugįžtu prie tos pačios. Taip, išvažiuoju šiandien. Mamyčiuko gimtadienio švęsti. Gražūs planai visam šeštadieniui, tik… keista bus pravažiuot Anykščių piliakalnį… apskritai važiuoti į Anykščius, kai ten nelauksi Tu. Tebeskauda širdį, bet gal tik geriau viskas taip, kaip yra (ar kaip bandau padaryti aš). Pasiilgau Tavęs. Pats žinai. Tik jau nebeturiu teisės pasiilgt… “Dar liko viena paskutinė minutė, miesto triukšme tyliai pabūti, kartu, po šiuo bejausmiu dangum..” Bent mintimis, jei telepatija tebeveikia…
Ryte vos išlipus iš lovos, jau jaučiau kaip mano esybę persmelgia pirmi migrenos žingsneliai, o aš dar beviltiškai bandžiau save apgauti blaškydamasi tarp vonios ir spintos, galvodama, kad aš viską galiu. Vėliau pradėjo kamuoti mintis, kaip aš padažysiu akis, beveik nieko nematydama. Ir tik pradėjusi jausti, kad tirpsta kojos ir aš nebeturiu jėgų net chalatą nusivilkti, supratau kokia beviltiška darboholikė esu. Skambutis kolegei, viską sutvarkė per kelias minutes. Man palinkėjo gero poilsio ir dėl nieko nesijaudinti.
Dabar man jau kur kas geriau, aišku jėgų eiti po dušu dar niekaip neprikaupiu, bet bent jau galiu negulėti. Visgi visa diena praleista lovoje, atsilieps ne kaip naktį galvos skausmo atžvilgiu. Pradės mausti nebe dėl migrenos, bet dėl per ilgo gulėjimo. Išgyvensiu. Visada išgyvenu.
Norėjau parašyti apie savo darboholizmą, bet nusprendžiau to nebedaryti. Esu kokia esu, ir, tikriausiai… Ne, ne tikriausiai, o tikrai - nieko nežadu keisti. Nenoriu. O juk žmogus laimingas, kai jaučiasi gerai kažką darydamas ar nedarydamas.
Dėl nieko ką darau dabar - nesigailiu.
Prieš pora dienų užsibuvau, kaip pastarąją savaitę kiekvieną mielą dieną, ilgiau darbe. Gal apie puse šešių bėgau laiptine į 3 aukštą pas direktorę ir net stabtelėjau pamačiusi kaip lauke sninga, tiesiog akyse žemę klojo stora sniego paklodė. Na, nesusilaikiau… grįždama į savo kabinetą išbėgau į lauką. Stovėjau prie durų su megztuku, galvą užvertusi į dangų ir užmerkiau akis… Neapsakomas jausmas užvaldė kūną ir rodės skriste nuskrisiu su viena iš snaigių bekrentančių ant manęs… Dievinu žiemą, dievinu vaikščioti be pirštinių, dievinu viską, kas dabar darosi lauke. Ir eidama lauku, būtinai perbraukiu kur nors per sniegą, negaliu kitaip. Kvepia Kalėdom… Ir ne dėl maximos lempučių, kvepia sniegas. Pirmos Kūčios be močiutės…
Galvoju apie Tave.